Stanislovas Abromavičius
Dievulis saugoti tave prisakė,
Kasdien už rankos aš vedu tave,
Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys
Nepamatys, kai vaikščiosi gatve.
Ar gėlę ant palangės netyčiom pasieksi,
Minutėlei liksi vienas, be mamos,
Mes būsime kartu abu per sieksnį,
Kai kirminėlis ką paliest kamuos.
Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.
Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.
Užaugsi didelis per slenkstį lipsi,
Mokėsi laiptais nušuoliuot kieman,
Mamos sijonan jau neįsikibsi,
O saugot ir tada tave reiks man.
Kai būsi mokinys, draugų turėsi,
Galėsi savarankiškas jau būt,
Bet ir tada mes vaikščiosime dviese,
Kasdien visur ir visada abu.
