Viename kaime gyveno kalvis, kuris turėjo daug darbo. Atsirado ten kitas gudročius, kuris senąjį kalvį apkalbėjo: pamelavo, kad šis nemoka gerai kalti, kad vagia atneštą geležį ir dar kitaip. Senasis kalvis turėjo penkis vaikus ir maitinosi iš savo darbo. Kai tas antrasis jį taip apkalbėjo, niekas jam nenešė darbo. Senasis kalvis nieko neuždirbdavo, patyrė daug vargo, badavo, o dar prisiklausydavo tokių dalykų, ko niekados nedarė. Atėjo laikas, kai senasis kalvis sunkiai susirgo. Tas, kuris jį apkalbėjo, atėjo atsiprašyti, kaip ir pridera prieš mirtį:
– Atleisk man, kad tave apkalbėjau...
– Atleidžiu, bet padaryk taip, kaip liepsiu. Imk mano pagalvę ir neškis ant stogo. Išpurtyk iš jos visas plunksnas, tegul vėjas išnešioja.
Tasai įvykdė jo prašymą. Atėjo pas senąjį kalvį ir sako:
– Kaip sakei, taip padariau.
– Jeigu taip padarei, tai dabar surink tas plunksnas!
– Kaip aš surinksiu, jeigu vėjas išnešiojo į visas puses?!
– Kaip tu negali surinkti tų plunksnų, taip neįstengsi surinkti ir visų tų žodžių, kuriuos paleidai į pasaulį.
Ligonis atleido melagiui jo kaltę, bet pavyzdys liko.
