Pasaka seka, kad kiškiai kitados buvę jaukūs žvėreliai ir su žmonėmis gražiai sugyvenę. Bet vienas kvailas kiškis savo nedoru pasielgimu sugadinęs tuos gerus santykius. O buvę taip. Viena senutė nešė savo anūkėliui stiklinius batelius dovanų. Kelyje susitiko kiškį.
- Sveika gyva, senutėle! - pasveikino kiškis. - Kur eini? Ką čia neši?
- Einu pas dukterį ir nešu anūkėliui stiklinius batelius.
- Parodyk man tuos batelius, - paprašė kiškis. -Pažiūrėsiu, gal tiks, tai ir aš tokius įsitaisysiu.
Senutė parodė batelius.
- Kokie gražūs, kokie dailūs bateliai! - grožėjosi kiškis. -Kažin ar jie tiktų mano kojoms?
Ir kiškis užsimovė batelius.
- Vaje, kaip tinka bateliai, kaip gerai tinka! - gėrėjosi kiškis ir su tais žodžiais šiūst į šalį ir nupyškėjo su bateliais į mišką.
Senutė papasakojo savo kaimynams, kaip kiškis ją apgavo. Supykę kaimynai pasiėmė svaidokus ir su šunimis išėjo gaudyti to kiškio. Daug kiškių jie tą dieną prišaudė, tik nežinia ar kliuvo kiškis apgavikas - tarp nušautųjų jie nerado jokio batuoto kiškio. Gal bebėgdamas stiklo batelius sukūlė.
Nuo to laiko žmonės ir pradėję kiškius šaudyti, o šunys gaudyti.
