Gyveno senelis ir senelė. Turėjo juodu vištytę ir gaidelį. Senelė pasiuvo gaideliui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti. Gaidelis įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia: - Kar kar kar! Ir man bent kekelę!
Kai tik metė gaidelis riešutų kekelę, išmušė vištytei akelę.
Ir vėl raško riešutus gaidelis. Vištytė bėginėdama aplink vėl karkia:
- Kar kar kar! Ir man bent kekelę!
Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę ir išmušė vištytei kitą akelę. Dabar vištytė parbėgo namo ir pasisakė senelei, kad gaidelis jai akeles išmušė. Senelė ėmė bartis:
- Gaideli, gaideli! Kam tu vištytei akeles išmušei?
- O kodėl man lazdynas kelnytes perplėšė?
- Lazdyne, lazdyne! Kodėl tu gaideliui kelnytes perplėšei?
- O kam mane ožka pagraužė?
- Ožka, ožka! Kam tu lazdyną pagraužei?
- O kodėl manęs piemuo neganė?
- Piemenie, piemenie! Kodėl tu ožkos neganei?
- O kodėl šeimininkė man bandelės nepakepė?
- Šeimininke, šeiminike! Kodėl tu piemeniui bandelės nepakepei?
- O kodėl ta kiaulė tešlą surijo?
- Kiaule, kiaule! Kam tu šeimininkei tešlą surijai?
- O kam mano paršelį vilkas nunešė?
- Vilke, vilke! O kam gi tu kiaulės paršelį nunešei?
- Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta! Ammm!
Pagriebė vilkas paskutinį paršelį ir nubėgo į mišką.
