Seniau neklaužadas mokykloje mokytojai mušdavo. Tikrai! Rykštėmis... Ši praktika buvo taikoma Australijoje, Amerikoje, Anglijoje. Ne naujiena tai dar ir mūsų seneliams. Sovietiniu laikotarpiu neretas yra patyręs pedagogų psichologinį smurtą, patyčias. Keletas nūdienos vaizdelių. Darželio vedėja išbara jaunutę auklėtoją, plekštelėjusią nenuoramai per užpakalį. "Ką darai!? Nori, kad kas nufotografuotų? Atlėks čia iš vaikų teisių, sukiš mus į laikraščius!" Auklėtoja bando teisintis. Nenuorama išdidžia šypsenėle nubindzena sau...; Mokytojas šūkteli, įsiutusio buliaus akimis pro jį lekiančiam mokyti nepraustaburnį penktoką dičkiui, "Tik ne mokyklos teritorijoje! Ir tik nesulaužyk jam ko!"; Klasėje kontrolinis darbas. Du laisvi savo teisių žinovai pliekia kortomis. Nesislepia. Mokytoja įninka į klasės žurnalą, "Nieko tokio, kad tik nekeltų didelio triukšmo, visi kiti rašo... gerai." Kas atsitiko? Kodėl mokytojai, tėvai tampa žmogaus teisų ir laisvių aukomis? Grįžti į praeitį? Neįmanoma. Kraštutinumai. Kaip gi pasiekti tą aukso vidurį...Laisvės be ribų nėra ir būti negali. Laisvė be ribų - tai visų karas prieš visus, kiekvieno prieš kiekvieną. Tai - išsižudymo situacija. (R. Ozolas)
Mokytojos požiūris. Problema yra didelė.
Tėvų vaidmuo patyčių prevencinėje veikloje.
